XIX amžiaus pabaigoje ankstyvieji dujų-skysčių separatoriai daugiausia buvo naudojami garui ir vandeniui atskirti, naudojant plokštelines, cilindrines ir ciklonines struktūras, todėl atskyrimo efektyvumas ir energijos suvartojimas buvo mažas. XX amžiaus pradžioje, vystantis naftos ir dujų pramonei, dujų-skysčių separatoriai pamažu tapo svarbia atskyrimo įranga, buvo pradėtos naudoti pažangesnės medžiagos ir dizainas.
Nuo 1940-ųjų iki 1960-ųjų buvo padaryta didelė pažanga kuriant ir gaminant dujų-skysčių separatorius. Pavyzdžiui, priėmus daugiapakopes struktūras ir sukamuosius separatorius, pagerėjo atskyrimo efektyvumas ir energijos panaudojimas. Nuo 1970-ųjų iki 1990-ųjų dujų-skysčių separatorių taikymo sritis dar labiau išsiplėtė, apimdama įvairias pramonės šakas, tokias kaip chemijos, farmacijos ir maisto perdirbimas, o dėmesys buvo skiriamas naujų medžiagų ir technologijų kūrimui, siekiant pagerinti atskyrimo efektyvumą ir sumažinti energijos suvartojimą.
Nuo 2000 m. iki šių dienų, tobulėjant automatizavimui, intelektualiai ir skaitmeninėms technologijoms, dujų-skysčių separatoriai patyrė skaitmeninę transformaciją, pritaikant nuotolinio stebėjimo, diagnostikos ir valdymo technologijas, pagerinančius veiklos efektyvumą ir patikimumą. 2024 m. Kinijoje dujų-skysčių separatorių gamyba išaugo iki 148 500 vienetų.
